kėkaukos

kė́kaukos sf. pl. (1) žr. kėkauklės: Tėtė kėkaukas pritaisė Aln. Atvažiavom svečiuosna, o Jonas ir kė́kaukų nepataisė Mlt. Reiks išardyt kėkaukas, da galvas nusisuks [vaikai] Skdt. Vaikai visą dieną duodas in (an) kėkaukų Ut.